Esė įkvėpta gyvenimo Nepale: stupa, ašaros ir tibetiečiai.
Balta, milžinė Kathmandu „Boudhanath“ stupa (paveikslėlyje) man priminė, kad gyvenimas yra gražus . Atrodo kyla audra, tik dar nežinau ar iki „musono“ ( lietaus sezono ) iš viso lyja. Dangus pilkas, apniukęs, galimai ir dėl nuo vėjo nešamų dulkių. Gatvės, čia toli gražu ne tokios kaip Europoj - vien žvyras, smėlis ir akmenys. Sėdžiu kavinėj Boudhos rajone ir stebiuosi, kad padavėjas mane pavadino ponia ( angl. ma‘am). Trumpam pasijutau net gerokai pasenusi. Aš vyliausi, kad ši kelionė man padės subręsti ir vis klausiau savęs ir kitų ką reiškia būti suaugusiu. Sulaukiau įvairių atsakymų. Vieni sakė, kad vaiku turi būti visą gyvenimą, kiti sakė, kad visi suaugę yra vaikai ir suaugusiais tik apsimeta... Bet sėdint apsupta m budistų vienuolių, šventyklų, „gompų“, „stupų“ ir besimeldžiančių tibetiečių nuo kurių maldų bėga ašaros, suvokiu, kad tai patiriu dėl savo patirties, dėl gyvenimo istorijos ir sąmonės, kuri bręsta. T odėl gyventi yra keistai įdomu ir tai didžiulė dov...