Kelionė namo I Nėra žodžių apsakyti apkvaitimą, apsvaigimą apimantį po mylėjimosi valandų. Ne akimirkų, ne minučių, bet valandų, dienų, savaičių. Protas pamiršta savo tikslus ir nerimą, lieka tik atodūsiai ir kūnas. Lūpos peršti nuo bučinių, diegią širdį ir kirkšnis. Raudonai nusidažo skruostai, įkaista ausys, pulsuoja speneliai. Kraujas perneša tiek daug kraujo, kad atrodo sprogsi. Nesuskaičiuojami dūžiai ir aimanos. Ištirpimas aistroje ir kitame, lieka tik grožis ir judesys, kūnų šokis, duetas kurio negali išskirti. Tik tai nėra tikslas, tai nėra galutinis patyrimas, kurio ieškai. Bet tai gali tapti kelionės pradžia. O jeigu tai buvo meilės aktas - jeigu didysis sprogimas, tai - didysis orgazmas. Galbūt prisikaupė tiek daug potencialios energijos, kad ji tiesiog neišlaikė. Ji virpėjo, kvėpavo, kaupėsi ir atleido, ji stengėsi, kad tai neįvyktų milijonus metų. Energija juk nenorėjo išsisklaidyti, ji nenorėjo užgesti ir išsitaškyti. Ji nenorėjo transformuotis, keistis, pa...