Gyvenimo magijos pavojai

- Jei darbas verčia kankintis - aš nenoriu tokio darbo! - tariau pati sau mintyse.
- Taip, suprantu, yra ir svarbesnių dalykų. - sulaukiau atsakymo pati iš savęs.
- Galbūt supranti, bet jei santykiai verčia kankintis aš taip pat nenoriu tokių santykių, jei šeima ar vaikai verčia kankintis aš nenoriu jų...
-Tai kas belieka?! Gyvenimas nėra tobulas. - pabrėžė mano vidinis baimės balsas.
- Taip, nėra tobulas, bet jis nevertas kančios, jei gyvenimas yra kančia, aš nenoriu tokio gyvenimo. Ir tikiu, kad yra būdas kaip išeiti iš šios kančios.

Žmonės yra magiškos būtybės, bet kažkodėl tai nuo mūsų slepiama. Nei tėvai, nei mokykla, nei universitetas, nei valdžia to nepatvirtins ir geriausiu atveju išjuoks, blogiausiu - išvadint kvailiu, eretiku ar net bepročiu. Tačiau nors jie tai ir slepia nuo savęs ir nuo mūsų, tai suvokti bei patirti įmanoma.

Pirmiausia, reikia apibrėžti kas yra magija. Aš magiją suprantu kaip kažką neįprasto, veikiamo mūsų vidinių pastangų bei išorinės, dažnai neapčiuopiamos ar dar ne iki galo suvoktos jėgos. Taip pat magija yra mūsų galia ir valia PASIRINKTI.

Esminis magijos veikimo pateisinimas - norai. Mūsų norai visada daugiau ar mažiau IŠSIPILDO. Aš kalbu net apie paprastą norą pvz.: nusipirkti batus, nors tai atrodo taip elementaru. Tačiau, tam, kad tai įvyktų, jūs turite pirmiausia sukurti viziją, mintį, batų idėją, kuri yra teoretinė, neapčiuopiama, visiškai nemateriali. Ir štai jūs gaunate algą arba pasiskolinate pinigų, apeinate keletą parduotuvių ir randate batus, kurie jums tinka ir patinka. Jūsų idėja, svajonė tampa kūnu - materializuojasi. Argi tai ne magiška?!. Jūs pasakysite - ne. Ir jūs galbūt teisūs -  dirbote ar kitaip gavote pinigų ir todėl galite nusipirkti batus. Visgi kodėl tai negalėtų būti laikoma magišku procesu, ypač jeigu jis įvyksta staiga - nueinate tik į keletą parduotuvių ir išvystate tą vienintelį ir nepamainomą apavą, kuris tinka tiek finansiškai tiek stiliumi ir dydžiu.
Visgi, labiausiai magija pasijunta tada kai žaibiškai gauname to ko trokštame. Tada bent trumpam nustembame ir pagalvojame, kad tai gana keistas atsitiktinumas - norėjome būtent šito daikto ir jis jau pas mus. Visgi tai nėra atsitiktinumas. Nes jei ir turite gerų draugų ar pinigų, ką visa tai reikštų jei nebūtų pačios batų idėjos jumyse. Juk nieko nėra pačiuose piniguose, jie tik popierius, kuris reiškia turtą, tai tik sutartinis simbolis, kuris suteikia galimybę, o pats noras turėti naujus daiktus ar naujus potyrius gimė niekur kitur, o mūsų sąmonėje.

Kitas dar svarbesnis klausimas - kas šią idėją į jūsų sąmonę patalpino. Ar tai tikrai jūsų poreikis, sugadinti ankstesni batai, dėl šuns nepaklusnumo suplėšytos kojinės, o gal tiesiog reklama (reklama aš laikau visą informaciją, kurią mes vartojame, nuo muzikinių klipų iki draugų pasiūlymų), kuri savo įtaiga verčia jaustis taip lyg nauji daiktai atrodo neišvengiama būtinybė. Verta paminėti, kad reklama taip pat yra magija - tai užkeikimas. Šis žodis neatsitiktinis, jis turi šiek tiek neigiamą kanotaciją, būtent todėl jį ir parinkau. Reklamą aš vadinu būdu apgauti žmones, nes žmonės nežino, kad taip su jais elgiamasi. Iš dalies jie numano, kad taip gali būti, tačiau dažniausiai tik stipriausiems pavyksta išvengti šių burtų ir suvokti ko tikrai norime patys, o ko panorėti mus verčia didesnė, ryškesnė ar daug kartų kartojama reklama. (Matote ir čia kabliukas, reklama mūsų negali tiesiogiai versti kažko trokšti, mes, jos apgauti, turime to pradėti trokšti patys. Mes turime ja patikėti.) Žinoma ne visa reklama yra neigiama, dalis jos mums suteikia reikalingą informaciją. Tačiau bloga yra ta reklama, kuri mus verčia pamiršti apie mūsų teisę rinktis.
Čia praverstų pažiūrėti filmą: „99 frankai“- http://www.imdb.com/title/tt0875113/

Grįžtant prie mūsų norų. Jie išsipildo nuo batų iki mylimojo, nuo turto iki mirtinų ligų. Galbūt tai jau esate girdėję. Tačiau retas kas pabrėžia, kad tai labai pavojinga galia. Kadangi mums niekas nepasakė, kad šią galią turime, niekas neišmokė ja naudotis, o kai turi stiprų įrankį, kuris gali labai daug yra didelė tikimybė, kad susižeisi.
Pavyzdžiui mano tėtis prieš porą mėnesių eidamas pro bažnyčia išreiškė prašymą Dievui, kad jis jam padėtų mesti rūkyti. Jis tai atliko nuoširdžiai, galbūt net per daug nesusimąstydamas. Ir štai po kiek laiko jį apėmė galvos svaigimas ir dusuliai. Jis apsilankė pas gydytoją ir atliko tyrimus. Jam buvo nustatytas ketvirtos stadijos plaučių vėžys. Jis iš karto metė rūkyti. Tiesa, nuo vaistų jis beveik nebegalėjo normaliai gyventi ir po poros mėnesių mirė. Bet jo noras išsipildė, deja, ne pačiu maloniausiu būdu.
Jūs galite sakyti, kad tai sutapimas, bet jeigu jūs skaitote tai kas čia parašyta yra labai didelė tikimybė, kad jau prisiminėte ne vieną pavyzdį kaip kažkoks keistas minčių ir realybės sutapimas nutiko ir jums.

Vien jau rašydama šias eilutes aš rizikuoju. Labiausiai rizikuoju apsikvailinti. Žmogaus suvokimas yra labai ribotas, mano pažinimas dalinis. Tad viskas kas čia parašyta yra subjektyvi patirtis žmogaus, bandančio suvokti realybės vandenyno skonį įkišus pirštą į vandenį, aš net neliečiau šio vandenyno liežuviu. Tik noriu pabrėžti, kad manimi ir niekuo kitu pasitikėti negalima. „Nepasitikėkite niekuo, viską patikrinkite patys.“ - sakoma, kad kalbėjo vienas iš Budų.

Svarbu bandyti suvokti kodėl vieni ar kiti norai apsilanko mūsų mintyse, koks yra jų šaltinis ir koks jų tikslas. Ar mums tikrai reikia vienų ir kitų emocijų, išgyvenimų ir daiktų. Galbūt juos mums tik įdiegė reklama ar visuomenė? Jeigu juos susigalvojome patys - ar jie mus veda teisinga ir pozityvia linkme?
 
 

Remiantis „Gestalt cycle“ teorija (https://www.youtube.com/watch?v=GZyF0JsyreM) mums pirmiausia kyla pojūtis, kuris nurodo į vidinį poreikį, tada suvokiame pojūtį ir taip toliau iki galutinio pojūčio/poreikio patenkinimo. Poreikis/ pojūtis yra mūsų vienoks ar kitoks noras. Tai gali būti tiesiog noras nueiti į tualetą arba seksualinio poreikio patekinimas arba buvimas laimingu ar mylimu. Minėtos teorijos intriga ta, kad mums dažnai vienoje ar kitoje stadijoje kas nors sutrukdo iki galo patenkinti savo poreikį. Tai vadinama blokais. Pvz.: vaikystėje mes norėjome dainuoti, bet kažkas pasakė, kad mes tai darome netinkamai arba vaikystėje norėjome filosofuoti, bet mums pasakė, kad kalbame kvailystes. Tai mus sustabdė ir vėliau norėdami tai daryti prisimename buvusią patirtį ir save blokuojame, nors ir jaučiame vidinį poreikį.
Ši teorija veda prie blokų atpažinimo ir paleidimo praktikų - dirba su norų padariniais, tačiau nekalba, ar tikrai visus norus mums būtina patenkinti. Turime daugybę neišreikštų poreikių, kuriais įtikėjome ir kurie neleidžia pilnai atverti pasauliui ir naujoms galimybės. Visgi, galbūt problema ta, kad nemokame pasirinkti norų ir paleisti senų, nebereikalingų poreikių.
Vipasna (https://www.lt.dhamma.org/lt/) mus moko iš karto atpažinti kylantį pojūtį ir jį paleisti. Ši meditacijos filosofija teigia, kad mums nėra reikalo visus kylančius poreikius išreikšti ar į juos reaguoti. Ypač tinka skausmo pavyzdys, pvz.: grįžtame namo su skaudančia galva iš karto griebiamės vaistų, o kol jie nesuveikė dar spėjame aprėkti vaikus, šunį ir vyrą, nes jie maišosi po kojomis. Jeigu išmoktume nereaguoti/ paleisti arba nesusitapatinti su pojūčiais, tarp jų ir skausmu, kančios aplinkai ir mums tikrai sumažėtų.

Kartais, mes taip norime vieno dalyko, bet taip pat norime ir dar kažko kas visiškai priešinasi pirmajam norui. Pvz.:  mes norime nuotykių ir keliauti, tačiau taip pat norime sukurti sėslią šeimą, pastatyti namą ir pasodinti medį. Tad norai priešinasi vienas kitam ir neišsipildo arba pildosi labai sunkiai.
 Yra daugybė praktikų patariančių kaip išpildyti savo norus. Tai yra labai stipru ir vertinga. Tai suvokti ir patirti labai svarbu. (Pvz.: knyga ir filmas „The Secret“ https://www.imdb.com/title/tt0846789/)
Tačiau taip pat labai svarbu suprati, kad kiekvienas mūsų noras yra mūsų atsakomybė tiek prieš save, tiek prieš kitus, tiek prieš visą visatą.
Man tuo įsitikinti tenka skaudžiai. Jau ne kartą tiek save tiek kitus alinau įvairiomis emocijomis ir nereikalingais potyriais. Šios pamokos ir patirtys laikas nuo laiko grįžta, nes dažnai net nepastebi, kad sukiesi savo paties įsitikinimų, emocijų, vilčių ir troškimų rate.

Linkiu visiems sąmoningumo ir stiprybės pažvelgti į savo norus ir juos paleisti. Kaip tai padaryti? Pradžiai reikia pastebėti, kad suteikiame savo norui, minčiai dėmesį ir energiją (nes kur mūsų dėmesys ten ir mes) ir po truputį tai mažinti, apie tai nebegalvoti, kol galiausiai mintis ar noras pas mus nebe sugrįš. Pastabumo lavinimui padeda meditacija, tai či, joga ir daugybė kitų susitelkimą lavinančių praktikų.