Kelionė namo

Kelionė namo

I

Nėra žodžių apsakyti apkvaitimą, apsvaigimą apimantį po mylėjimosi valandų. Ne akimirkų, ne minučių, bet valandų, dienų, savaičių. Protas pamiršta savo tikslus ir nerimą, lieka tik atodūsiai ir kūnas. Lūpos peršti nuo bučinių, diegią širdį ir kirkšnis. Raudonai nusidažo skruostai, įkaista ausys, pulsuoja speneliai. Kraujas perneša tiek daug kraujo, kad atrodo sprogsi. Nesuskaičiuojami dūžiai ir aimanos. Ištirpimas aistroje ir kitame, lieka tik grožis ir judesys, kūnų šokis, duetas kurio negali išskirti. Tik tai nėra tikslas, tai nėra galutinis patyrimas, kurio ieškai. Bet tai gali tapti kelionės pradžia.

O jeigu tai buvo meilės aktas - jeigu didysis sprogimas, tai - didysis orgazmas. Galbūt prisikaupė tiek daug potencialios energijos, kad ji tiesiog neišlaikė. Ji virpėjo, kvėpavo, kaupėsi ir atleido, ji stengėsi, kad tai neįvyktų milijonus metų. Energija juk nenorėjo išsisklaidyti, ji nenorėjo užgesti ir išsitaškyti. Ji nenorėjo transformuotis, keistis, patirti, to kas nežinoma. Galbūt tai vyko jau begales kartų, bet niekas to nežinojo, o šis juk galėjo būti kitoks, jis juk galėjo būti paskutinis. Bet pulsavimas vis dažnėjo, energija nesustabdomai kaupėsi, ji tankėjo ir kaito. Karštis tapo nebepakeliamas, sprogimas buvo neišvengiamas. Tik ar jis atneš mirtį ar gimimą, kūrybą ar griovimą, o gal tiesiog judėjimą, gal tiesiog kitimą, tai ko dar nebuvo, tai kas yra visiškai kitaip. Galbūt tai dėsnis, galbūt tai tiesiog natūralu. Energija susikaupia, ji nori kauptis, ji traukia save iš visur aplink. Tik kur jai rasti erdvės?

Ar tavo širdyje yra vietos, ar tavo galva laisva, o gal vietos neliko. Kai myliesi, kai atsiduodi kūnu ir mintimis, kai nelieka nieko tik kvėpavimas ir tuoj susprogstantys jausmai - tada atsiranda lasivė. Tada sustoja akimirka, tada pamiršti, kad kažkas yra ne taip, kad kažkas gali būti geriau. Tada turi viską ko gali kada nors reikėti. Ne tik turi, bet ir esi. Esi begalinė erdvė malonumo, begalinė erdvė būties.

Dėl Dievo meilės! Viskas tik dėl jo. Jeigu nebūtų jo meilės, kuri yra jis, kuri yra mes, nebūtų nieko. Jo meilė begalinė, pasireiškia tūkstančiais veidų, tūkstančiais prisilietimų ir begalybe potyrių. Jis yra visur ir jo nėra niekur. Malonumas tai - jis ir jis tai - kančia. Pasmerktas tas, kuris jo nežino. Pasmerktas tylai ir nevilčiai.
Tik gimę ieškome meilės, prieglobsčio, mes žinome, kad ji turi būti, ji yra. Tą akimirką tai - motinos rankos, jos balsas, švelnumas, daina. Bet augant tolstame, tolstame į savo mintis, baimes ir nerimą. „Kur dingo Dievas, kodėl jo nėra šalia“ - šaukiame, kai tampa jau nebekeliamai bloga. O gal net pamirštame, kad jis kada nors buvo šalia. Galvojame, kad buvome ir esame vieni, su savo poreikiais, paieškomis ir noru būti laimingais. Pamirštame, kad kažkada gimėme iš meilės, iš prisilietimo, iš jungties. Pamirštame, kad mirsime, suirsime, išnyksime. Neapsisprendžiame ar mirtis tai sugrįžimas ar tai transformacija, perėjimas, o gal tiesiog nebūtis. Bet ar gali ko nors nebūti, jeigu dabar yra. Yra. Koks nuostabus žodis jame telpa ir buvimas ir nykimas tuo pačiu metu.

Galbūt tai buvo paskutinis sprogimas, jaučiu, kad gyvenimo ratas man baigiasi tik ar laimingai? Galbūt tai buvo paskutinė galimybė? Ar man pavyks pasiekti tai ką turiu pasiekti? Aš beprotiškai bijau. Mysterium tremendum et fascinans.
Aš bijau sutikti Dievą ir tuo pačiu nebegaliu ilgiau to laukti. Ir mes susitikom.

Vaikystėje bučiavau žemę, nes žinojau, kad ji ypatinga, ji nepaprasta, ji suteikia viską ko tik gali reikėti. Aš jaučiau meilę kiekvienai būtybei, kalbėjau su paukščiais, medžiais, pievomis ir laukais. Man nebuvo baisu, man nebuvo keblumų ir rūpesčių. Aš tiesiog mylėjau ir mane mylėjo viskas aplink. Jie niekada manęs neskriaudė, niekada manęs nevaržė ir neliepė būti tuo kuo nenoriu ir tuo kuo negaliu. Žolė leido man eiti kur tik įstengiau, gėlės mane įkvėpė dainom ir niekada netildė, medžiai mane visada išklausė ir neteisė, nekartojo, kad kažkas yra neteisinga. Beribiai laukai ir slėniai man suteikė džiaugsmą ir nieko už tai neprašė. Jie buvo geriausi mano draugai, jie mane mokė, jie rodė pasaulio stebuklus, jie atskleidė paslaptis ir pynė begalinius takus į sapnus, svajones, Dievą. Juk viskas iš jo sukurta ir jie man tai pasakė. Bet aš nebemoku jų klausyti, nebegirdžiu jų balsų ir nebežinau ar galėsiu išgirsti, nes gimiau žmogumi tarp žmonių. Mano tyli kova pralaimėta. Aš pasiduodu. Jie atėmė mano tyrą tikėjimą, aš nieko nebegirdžiu, nes jie sakė, kad tai kvaila ir neteisinga. Jie nuplėšė mano naivumą, jie aptemdė man akis ir liepė išprotėti. Tai buvo ilgas ir painus procesas. Net nežinau kaip ir kada tai įvyko. Bet prabudau apimta tik didžiausios nevilties, baisiausiame košmare su didžiausiu noru pasitraukti iš čia. Jie sunaikino viską kas buvo gražu ir tikra.

Bet aš nesu tik žmogus, esu gyvūnas, esu gamta, esu žolė ir medis, esu vanduo ir jūra. Bangų jėga, vėjo smūgis, viesulo jėgos - viskas yra manyje. Jeigu tai įvyko kad ir prieš 13.4 mlrd. metų - tai tebeaidi ir mano ląstelėse. Ir jie negali to sunaikinti - to kas nesunaikinama. Tai yra amžina ir nenugalima. Tai yra stipriau už bet kokį apkvaitimą ir skausmą. Aš keliauju namo. Mane šaukia pievos ir slėniai. Tolyje groja gamtos simfonija. Tolyje aimanuoja įsimylėjėliai. Tolyje sprogsta visatos. Aleliuja.





Pamiršti save dėl Jo

Išmesti tūkstančius kaukių,
Užtildyti milijonus balsų
Ir pamiršti, kad vis dar kažko lauki.

Ženklo nėra ir nebus,
nes pats esi ženklas!


Ar tu žinai, kad esi iš jo, jam ir jame?