Esė įkvėpta gyvenimo Nepale: stupa, ašaros ir tibetiečiai.

Balta, milžinė Kathmandu „Boudhanath“ stupa (paveikslėlyje) man priminė, kad gyvenimas yra gražus.

Atrodo kyla audra, tik dar nežinau ar iki „musono“ (lietaus sezono) iš viso lyja. Dangus pilkas, apniukęs, galimai ir dėl nuo vėjo nešamų dulkių. Gatvės, čia toli gražu ne tokios kaip Europoj - vien žvyras, smėlis ir akmenys. Sėdžiu kavinėj Boudhos rajone ir stebiuosi, kad padavėjas mane pavadino ponia ( angl. ma‘am). Trumpam pasijutau net gerokai pasenusi. Aš vyliausi, kad ši kelionė man padės subręsti ir vis klausiau savęs ir kitų ką reiškia būti suaugusiu. Sulaukiau įvairių atsakymų. Vieni sakė, kad vaiku turi būti visą gyvenimą, kiti sakė, kad visi suaugę yra vaikai ir suaugusiais tik apsimeta... Bet sėdint apsuptam budistų vienuolių, šventyklų, „gompų“, „stupų“ ir besimeldžiančių tibetiečių nuo kurių maldų bėga ašaros, suvokiu, kad tai patiriu dėl savo patirties, dėl gyvenimo istorijos ir sąmonės, kuri bręsta. Todėl gyventi yra keistai įdomu ir tai didžiulė dovana. Linksma ir tuo pačiu liūdna, kad tik dabar tai suvokiu.

„Padavėjau, ar lyja?“ - paklausiau aš. Jis atsakė, kad ne. O man vis girdisi griaustiniai ir atrodo, kad lašnoja. „Matyt, lėktuviai ūžia.“- pridėjo jis, pažvelgdamas per turėklą. Ši stupa net nuolatinius darbuotojus verčia stebėtis. Ji simbolizuoja budos nušvitima, yra 36 metrų aukščio ir maždaug Palangos skvero dydžio, pažvelgus iš viršaus, ji - didžiulė balta „mandala“ su auksiniu centru. Sukau aplink ją ratą, pereidama visus tris aukštus, klausydama šimtus kartų kartojamos „Om, mani, padme, hum“ mantros ir braukiau ašarą. „Keisti tie vakariečiai.“- Turbūt pagalvojo koks vienuolis.“Svetima religija, o taip ima į širdį.“ Bet gal nepagalvojo, juk jis žino, kad budai nėra kultūrinių ribų.

Mane sujaudino tibetiečiai. Grupelė moterų ir vyrų, susėdę prie didžiosios stupos kartojo man nesuprantamas maldas. Jų prasmės nežinau, bet jų intencija man buvo aiški. Ji tiesiog pagavo mane ir sujudino kažką viduj. Tik vėliau atėjo mintis, kad šie žmonės ilgisi savo šalies, savo gimtinės, o aš irgi ilgiuosi savosios. Bet aš galėsiu grįžti į Lietuvą ir galėsiu joje elgtis pagal savo politinius, religinius ir moralinius įsitikinimus. O jų, Tibete jei kas ir laukia, tai tik suvaržymai ir priespauda. Stovėdama šalia tų susitelkusių žmonių aš bent kruopelyte patyriau jų skausmą, nes ir pati buvau toli nuo savo namų ir, tiesą pasakius, liūdėjau, kad į juos negrįšiu dar visą mėnesį. Jaučiausi velniškai pavargusi nuo beveik pusę metų trunkančios kelionės po tolimuosius rytus, po šį ganėtinai keistą ir dažnai pernelyg svetimą kraštą. Bet kas yra tie šeši ar septyni mėnesiai, palyginus su šešiasdešimt metų trunkančia ir nesustabdoma okupacija. Ką reiškia šie mėnesiai prieš mintį, kad net būdamas savo šalyje neturi šalies, nes kalbą, kultūrą ir laisvą mintį iš tavęs atėmė. Blogiausia, kad neatrodo, kad kas nors visą tai stabdytų. Ėjau aplink milžinę stupą slėpdama akis ir galvojau ne tik apie šią okupuotą šalį, bet ir apie Ukraina, ir apie Lietuva, apie mūsų skaudžią patirtį ir kokia ji panaši į Tibeto. Gal tai skamba banaliai... Tik aš kažkodėl vėl ir vėl prisimenu, kad turiu galimybę būti laisvu žmogumi ir, kad tai yra dovana.

Gyvenimo pamokos kartais būna nepakenčiamos, kartais esi priverstas būti nuolankus ir priimti išbandymus, kitos kultūros, kitų žmonių primestas normas, kritiką ir duodamas pamokas. O aš dažnai pavargstu ir pradedu ilgėtis namų jaukumo, saugumo, pavargstu nuo pamokų ir nuolatinio savęs išbandymo. Tik ar yra tie namai, tas idealus būstas ar būvis? Budizmas šį ilgesį pavadintų iliuzija. Ironiška, bet atrodo patys Tibeto budiztai šią iliuziją sunkiai įveikia, bent jų maldos manyje kartais skatina vien ilgesį ir nostalgiją. Gal aš čia kalčiausia, bet psichoanalizė jau senokai teigia, kad namų židinio jaukumas yra bedražmogiškas mitas. Visgi vien mintis, kad tai praeis, kad aš esu Nepale, Kathmandu, kad aš esu čia savo noru padeda prisiimti atsakomybę. Ir aš nustojau ašaroti. Tai nutiko minčių bėgyje, gal maždaug per tiek laiko, kiek reikia perskaityti šį tekstą. Manau, būtent taip aš patyriu ką reiškia augti, nes jausmas buvo šokiruojantis. Mane jau turbūt galima vadinti ponia. Aš juk darau tai ką noriu daryti ir tai suvokiu. Gal aš dar paverkšlensiu, kad kalti kiti – edukacija, politika, tėvai, žinau, taip bus ir ne kartą. Bet ši milžinė stupa man padėjo prisiminti, kad aš esu žmogus. Ir nesvarbu ar aš lietuvė, ar ukrainietė, ar tibetietė ar turiu visiškai laisvą kraštą ar ne, aš turiu pareigą ir privilegiją lavinti sąmoningumą ir protą. Taip, aš nebe vaikas. Nusišypsojau pati sau taip pagalvojusi.

Visgi po savaitės net neatėjus „musono“ sezonui pradėjo lyti. Po to pastebėjau, kad norint palaikyti amžiną stupos baltumą, tokiam dulkėtam mieste kaip Kathmandu, ją nuolat turi perdažyti. Sulinkusi moterėlė teptuku braukė per sienas, pigūs vandeniniai dažai taškėsi ant žemės ir ant jos rūbų, kvapas buvo stiprus. Bet užėjus lietui viskas ėmė ir nubėgo. Stupa pavirto į pilkai baltą zebrą. Vanduo kriokliais nuplovė dažus. Moterėlė vėl turės perdažyti. Bet pasišventusiems tibetiečiams tai nė motais, jų maldos: “om, mani, padme, hum“ skamba bet kokiu oru.