Didžioji Indija. Purvas ir maldos

I.                   Įspūdžiai iš sostinės Naujojo Delio

Paskutinius šešis mėnesius kartu su draugu praleidau kitame pasaulio gale. Vakariečiams ši šalis žinoma Indijos pavadinimu, bet vietiniai vis dar prisimena Bharat arba Didžiosios šalies vardą. Kaip ir bet kurie kiti nepriklausomos valstybės piliečiai indai jaučia pasididžiavimą gyvendami tokiame spalvingame, kultūra ir gamta turtingame krašte. Iš tiesų, turbūt niekur kitur negali rasti viesai šalia sugyvenančių įvairiausių etninių grupių, o kaikurios iš jų vis dar gyvena taip lyg per šimtus metų niekas nebūtų pasikeitę. Eidamas gatve gali sutinkti ir juoda „čadra“ vilkinčią musulmonę, kurios tik akys matyti,  ir raudonai apsisiautusį, mantras kartojantį tibeto vienuolį, ir prabangia mašina pravažiuojantį šiuolaikišką hinduistą. O vakariečių čia irgi apstu, kai kurie miestai net tampa naujųjų hipių namais, kurie čia gali laisvai skleisti taikos pasaulyje idėjas ir visą dieną medituoti.

Kai tik lėktuvu nusileidau Indijos sostinėje Delyje, apstulbau - visas miestas skendėjo rūke, sužinojau, kad kiekvienais metais smogo kiekis vis labiau kyla. Važiuojant gatve šaudė fejerverkai, dūzgė sprogstančios švieselės, be sustojimo pypsėjo mašinos, o namai blyksėjo apkarstyti spalvotomis grilijandomis. Patekau tiesiai į šviesų šventę „Divalį“. Galbūt mažame miestelyje pasijaustum jaukiau, tačiau atvykusi į netimastingą sostinę pagalvojau, kad  patekau į pragaro prieangį. „Sveiki! Gal ko nors ieškot? Gal padėti? Gal aprodyti viešbučius? Žinau pigiausius.“- anglų kalba pasiteiravo gana jaunas, vakarietiškai apsirengęs indas. Trumpai su juo pasikalbėjome, jis sakėsi laukiantis merginos, bet aš jau žinojau, kad tai netiesa. Šimtai jaunuolių gatvėse „gaudo“ iš užsienio atvykusius turistus bandydami jiems ką nors parduoti ar įpiršti. Delyje tokių ypač daug, nors kituose miestuose irgi apstu. Šiaip taip taip nuo jo pabėgome, laimei viešbutį jau buvau užsisakius iš anksto. Gatvės spekuliantai buvo viena iš priežasčių dėl kurių džiaugiausi, kad šiame mieste praleisiu tik tris dienas. Laiko pilnai pakako apibėgti modernią Lotoso šventyklą, pamatyti Indijos vartų arką, apeitį įspūdingą Ašardham šventyklą ir apsukti ratą po prekybinį „Connaught Place“ rajoną.Taip pat aplankėm Raudonąjį fortą ir didžiulę Sikhu religijos šventyklą, kurioje pirmą kartą išgirdau apie tokią religiją.

Einant per sostinės grūstis netekau žado dar kartą. Gaila ne dėl grožio ir net ne dėl nesuvokiamų eismo taisyklių arba jų nebuvimo. Išlipus iš Naujojo Delio metro plaukiau su skubančia minia link turistinių vietų, nosį palietė pūvančių atliekų kvapas - tik užėjus už kampo išvydau namo dydžio sąvartyną. Vienas žmogus visai prie pat kelio klūpėjo dėliodamas yrančio popieriaus skiautes. Jo veidas buvo labai tamsus, o drabužiai - purvini ir apiplyšę. Dvokas buvo toks stiprus, kad norėjosi bėgti. Buvau vos per penkis metrus, kai jis pasisuko į šoną ir netikėtai atpylė žalią skrandžio turinį. Mačiau, kad liesas vyras vos išsilaiko net klūpėdamas, bet niekas į tai nekreipė nė mažiausio dėmesio. Nesustabdoma, plūstanti minia neleido apie tai ilgai svartyti ir nešė tolyn. Tokie vaizdai jau nuo pirmųjų dienų Indijoje leido suvokti, kad gyvenimas gali būti nepaprastai žiaurus.

II. Džemu ir Kašmyras

Iš Delio išriedėjom naktiniu traukiniu, keliavom tolyn link šiaurės, Kašmiro regiono. Kaikuriuose miestuose vis dar vyksta pilietinis karas, į juos turistai neįleidžiami. Pasirodo prie sienos su Pakistanu žmonės ypač nerimastingi. Laimei apie tai išgirdau tik iš pasakojimų. Aplankytuose miestuose – Džemu ir Šrinagare ruduo slinko ramiai. Tačiau kultūrinė įtampa egzistuoja nuolat. Pusę Džemu miesto populiacijos sudaro mosulmonai, o kitą pusę hinduistai. Vaikščiodami po miestą susipažinome su jaunu islamo religijos praktikuotoju. Jis teigė, kad hinduistai jam labai nepatinka: “Jie teršia upes, primėto į jas gėlių plastiko maišeliuose, jie garbina ugnį, vandenį - viską, nors yra tik vienas Dievas. Po jų šventyklas turi vaikščioti basas, nors ten baisiai purvina.“ Klausydami jo mes šypsojomės. Užterštumo problemos nuneigti negalėjom - su šiukšlėmis vietiniai tvarkytis tikrai nemoka, tačiau religinės apeigos mums buvo esminė egzotika dėl kurios Indija ir atviliojo. Šiame mieste aplankėm visas hinduizmo šventyklas. „Melskis!“ – su mediniu pagaliu padaužydamas per nugarą tarė balta marška apsisiautęs šventikas. „O dabar paaukok.“ – šventyklose ant oranžiniais dažais nudažytų akmenų mėtėsi krūvelės pinigų, iš akmens iškaltos statulėlės jais irgi buvo apdėtos. Aukojimo tradicija Indijoj itin gili, bet ar gili vakaruose?..“ Nieko nebus.“- pagalvojau, nors buvo nemagu atsakyti ir į krūvą įmečiau dešimt rupijų. Šventikas pažiūrėjo nelabai patenkintu veidu. Manau, tikėjosi bent šimto.

„Šrinagaras - tikras rojus.“- toliau pasakojo jaunasis musulmonas. Kai aplankėme šį miestą, supratom jo žodžių reikšmę. Turbūt devyniasdešimt devynis procentus Šrinagaro gyventojų sudaro jo religijos atstovai. Mieste vien mečetės, tačiau dėl didžiulio ežero, kuris garsus savo lotosų sodais čia nuolat atvažiuoja turistai. Deja, kai mes atvykom, lotosai jau buvo nužydėję. Apsigyvenom su vietine šeima ir tai tapo esmine atrakcija. Jau buvo gerokai atšalę ir artėjo žiema, bet pasirodo vietiniai šildosi toli gražu ne centrinio šildimo pagalba ir net ne pasikūrenama krosnimi. Jų technika – į iš vytelių nupintą krepšelį pridėti specialių angliukų, apsisiausti vilnoniu audeklu ir pasikišus smilkstantį krepšelį po kojomis, šildytis. Mums, kaip svečiams, suklojo bent tris anklotus. Įdomu, kad nei lovų, nei kėdžių ir net stalų jie neturėjo. Tradiciškai miegas ir pietavimas vyksta ant žemės. Nors kilimų trūkumu, spalvingumu ir minkštumu negali skūstis - jų sočiai. Mus priėmęs namų šeimininkas pavalgęs  čia pat nukrisdavo pogūlio. Tradiciškai valgoma be įrankiu tik su dešine ranka, kuri po valgio nusiplaunama niekur nenuėjus, vandeniui tekant į tą pačią lėkštę. Šiam procesui atlikti reikia įgudimo, tad mes paprašydavom šaukšto ir stebėdavomės mums neįprastu procesu.

III. Dharamšala

Po musulmonų aplankėm budistus. Svečiavomės Dharamšalos miestelyje, kuriame politinį prieglobstį rado Tibeto gyventojai. Šiame mieste gyvena ir keturioliktasis Dalai Lama. Ironiška, kad jis visai neseniai lankėsi ne kur kitur, bet Lietuvoje. Tibeto biuletenyje (specialiam laikraštyje) teko perskaityti  išreikštą padėką mūsų politikams, pasirodo ne kiekviena šalis išdrįsta priimti Dalai Lamos vizitą. Šiame miestelyje, tiksliau Makleo Gandž priemiestyje, sutikom gausų kiekį vakariečių atsidavusių Budos mokymui ir Tibeto kultūrai. Galbūt dėl to parduotuvės buvo nukrautos spalvingais bei egzotiškais meno ir mados dirbiniais sujungiančiais tibetietišką ir vakarietišką dizainą. Šis miestelis, esantis kalnų apsupty, paliko neišdildomą įspūdį, atrodė, kad mantros, skleidžiamos čia pat sliūkinančių vienuolių, tiesiog sklandė ore. Tuo pačiu mes galėjom šiek tiek pailsėti nuo indiškos kultūros, pasėdėdami naujai įrengtose kavinėse, plepėdami su įvairius nuotykius patyrusiais europiečias.

IV. Rišikešas

Kelionės epogėjumi tapo Rišikešo miestas. Jame praleidome net porą mėnesių. Gaila, kad net to nepakako, kad ten pasijusčiau lyg namie. Dėl didelio turistų srauto gatvėse nuolat sėdėdavo itin makabriškai atrodantys suluošinti žmonės. Buvo nepaprastai skaudu į juos žiūrėti, sunku net pagalvoti kokiais būdais jie prarado savo galūnes ar susižeidė. Klausti neišdrįsau. Žymiai drąsiau buvo pabendrauti su pseudo šventaisiais, kurie valadų valandas prasėdėdavo kamputyje rūkydami hašišą. „Paremk babą!“ – buvo lyg jų šūkis ir pasisveikinimas. Pasirodo Indijoje vartoti marihuaną religiniais tikslais yra legalu, o jei apsisiauti baltu ar oranžinės spalvos audeklu, užsiaugini barzdą ir pasidažai akis – tu jau šventasis. Atrodo tik moterims sunkiau, iš maždaug šimto vyrukų mačiau tik vieną tokią šventąją.

Kaip bebūtų, Rišikešas labiausiai išgarsėjo dėl jogos (manau, šiais laikais net nebereikia aiškinti, kad tai filosofinis ir fizinis sąmoningo gyvenimo metodas). Pasirodo šis miestas - tai vieta, kurioje švenčiausia Indijos upė - Gangas išteka iš kalnų. Senovės jogai po ilgų meditacijos atsiskyrimų ateidavo čia atsigaivinti ir kartas nuo karto atskleisdavo naują mokymą ar praktiką. Dabar jogos mokyklos ir mokytojai čia kepami kaip blynai, bet galiu lažintis, kad nei vienas iš jų rūkuose apgaubtuose kalnuose nepraleido nė dienos. Kelias svaites ir mes plūkėmės jogos užsiėmimuose, bet tada netikėtai itin stipriai susuko pilvą ir kitas dvi savaites praleidom tarp lovos ir vonios. Nors ir nusilpom fiziškai, bet būtent tada atsivėrė tikroji dvasinė išmintis. Pradėjom skaityti knygas, lankytis meditacijos užsiėmimuose ir seminaruose - jie lieti prakaito nereikalavo. Suvokiau, kad fizinė praktika yra mažiau nei penktadalis visos jogos filosofijos, o ir metodų dešimtys tarp kurių turi rasti tinkamiausią.

„Kai išgirstu jį, jaučiu, kad jis kalba tiesą.“ – Pasakojo viena olandė sutikta kavinėje. Ji atvyko visą kelią vien tam, kad gyvai pasiklausytų savo dvasinio mokytojo, kurį rado internete. Pasirodo, šiame mieste apsilanko pasaulinio garso guru ir nušvitusieji, bent jau tie, kurie save taip įvardija. Vienas iš jų, kiekvieną dieną rengiamuose „satsanguose“ – viešuose pokalbiuose, sutraukdavo daugiau nei pusės tūkstančio minią. Daugelis iš klausytojų buvo vakariečiai. Paradoksaliausia, kad ir pats guru buvo ne indas, bet anglas - jamaikietis ir net oranžiniu audeklu neapsisiautė.

V. Varanasis

Vizai baigiantis dar aplankėm šventą Varanasio miestą. Jis ypatingas tuo, kad sutraukia tūkstančius hinduizmo piligrimų. Daugelis iš jų nori pagerinti savo karmą, kitaip tariant, sumažinti nuodėmes, nusiprausus Gango upėje. Apie šią simbolišką idėją girdėjau jau anksčiau, tad pati įšokau į kraują stingdančią upę dar Rišikešo mieste. Buvo kiek kraupu žiūrėti į indus besitarškačius Varanasyje, kuriame upės užterštumas viršija bet kokias normas.

Žmonės tiki, kad mirus Varanasyje jų karma visai išnyks. Manau, viso pasaulio hinduistai čia „užsukdavo“ numirti. Mieste yra net specialūs viešbučiai, kuriuose gali praleisti paskutines dienas ir užmokėjęs neblogą sumą būti tikras, kad būsi sudegintas pagal tradicijas. Tad, lavonų srautai čia be sustojimo, ugnis dega dvidešimt keturias valandas per parą. Įdomu, kad gyvenom visai šalia „ghatų“ – akmeninių laiptų į upę, ant kurių vyko šis deginimo procesas. Svylančios odos kvapo neužmušdavo jokie smilkalai, o pelenai atskridę pro atvirus langus, užkrisdavo tiesiai ant pagalvės. Tradiciškai moterys nėra leidžiamos prieiti artyn deginimo ritualo, tačiau turistų niekas per daug nevaiko. Iki šiol prisimenu pajuodusias pėdas, kyšančias iš po degančios malkų krūvos.

Atrodo indams tai tik gyvenimo ratas. Šalia laužų ir tirpstančių kūnų jie ramiai gerdavo arbatą, čia pat karvės prausdavosi upėje, žiaumodavo gatvėje besimėtančias atliekas ar atlikdavo gamtinius reikalus. Vos už kelių šimtų metrų žmonės prausdavosi ar skalbdavo drabužius. Būna, kad ir vienas kitas nesudegęs lavonas praplaukia ta pačia upe. Pasirodo natūraliai suluošintų žmonių deginti negalima tad jų karmą kartu su kūnu nuplauna tiesiog upės srovė.

VI. Sarnatas ir Kušinagaras

Kelionei Indijoje visai baigiantis aplankėm ir istorinio Budos mirties bei pirmosios pamokos vietas. Šie miestai - Kušinagaras ir Sarnatas nėra itin žinomi, juos dažniausiai aplanko tik budistai. Tenka prisipažinti, kad iš visų religijų, su kuriomis iš arčiau susipažinom Indijoje, šiai jautėme didžiausią prielankumą. Šiuose miestuose aplankėme begalę budistinių šventiklų: Burmos, Kinijos, Šri Lankos, Tibeto, Indijos ir gal dar kelių šalių, kurių net nepamenu. Didžiausią įspūdį paliko Sarnate esančios Tibeto Kagju pakraipos šventyklos interjeras (pav.aukščiau). Ne paslaptis, kad Tibeto tradicinis stilius itin ryškus, margas, bet ši šventykla spinduliavo ir spalvomis, ir energija. Kušinagare, miestelyje, kuriame teigiama mirė Buda, ryškiausiai spindėjo Burmos auksinės spalvos šventykla (pav. žemiau). Nežinia ar ši šventovė buvo tik nudažyta, bet Sarnato mieste ore skraidė tikras auksas. Pasirodo, Šrilankoje egzistuoja sena tradicija plona aukso plėvele apklijuoti šventus statinius, tikintieji patys turi sunešti auksą, jie atvažiuoja ir į Indiją. Tik kažkodėl maži aukso popierėliai ne visada laikosi priklijuoti, vėjo nupūsti plaušeliai kartais sklando po pievas.
 Įdomu, kad Sarnate, prie didžiausios stupos – švento budistinio paminklo, kuris buvo skirtas pirmajai budos pamokai pažymėti, susipažinau ir su Džainizmo religija. Šio tikėjimo atstovai, pasiekę aukščiausią dvasinį suvokimą apsinuogina ir daugiau nebeapsirengia. Visgi, tiek pasiekusių šiais laikais reta tad raudonuoti neteko.

Labiausiai kelionė po Indiją padėjo suvokti, kad kur bebūtum – mokaisi būti stiprus. Keliauti pusę metų po svetimą kraštą buvo sunku. Kiekvienas naujas miestas ir net žengtas žingsnis reikalavo dėmesingumo - nežinojai ar tau nori padėti ar apgauti, nuolatinis turistavimas sunkė fizines jėgas, o nenutylantis bruzdėjimas vargino protą. Dažnai norėdavosi kur nors pabėgti ir pasislėpti. Tačiau indai taip pasielgti neleisdavo, jų veržlumas ir optimizmas įkvėpdavo jėgų. Suvokiau, kad mano irzlumas tik prastas įprotis – juk sugebėjau iškeliauti net į kitą pasaulio kraštą, o vis randu dėl ko nerimauti, tuo tarpu, net vargingiausi indijos benamiai, sunkiai pajudantys iš vietos, sugeba šypsotis.

M.J.