Kodėl mes sapnuojame

 
Ar jums niekada nekilo klausimas kodėl reikia eiti miegoti? Arba kodėl mums kyla sapnų vaizdiniai? Dažnai atrodo, kad atsakymų į šiuos klausimus mokslas dar neturi, bet, iš tiesų, yra kiek kitaip...

 Prieš keletą dienų pabaigiau skaityti rašytojos Alice Robb knygą "Why we dream" (Kodėl mes sapnuojame). Tiesą pasakius, jau visą mėnesį "baiginėjau" ją perskaityti. Jeigu man patinka knyga ir ji mane keičia, delsiu ją užbaigti, kad poveikis tęstusi kuo ilgiau... 

Ši knyga tai mokslinių, istorinių šaltinių apie sapnus ir sapnavimą bei asmeninių rašytojos Alice Robb patirties apžvalga. "Kodėl mes sapnuojame" lyg kompasas sapnų labirinte. Knygos dėka prisimenu ne tik žymiai daugiau sapnų, bet patyriau, kad sapną ir realybę skiria mažytė riba.

Kiekvienas siekiantis pažinti save giliau turėtų atkreipti dėmesį į miego ir sapnų vertę, juk pramiegame apie trečdalį savo gyvenimo. Visgi, sapnai nėra itin populiari tema.  Abejoju ar dažnai galima išgirsti apie sapnų tyrinėtojo profesiją, sapnų aptarimo grupes arba sąmoningo sapnavimo magistro studijas, kurias Lietuvoje koordinuoja ir knygoje paminimas mokslininkas Tadas Stubrys. 

Sapnais domiuosi senokai, prisimenu keletą labai ankstyvos vaikystės sapnų.  Jie man visada buvo reikšmingi, kartais net įdomesni už kasdienybę. Viename iš jų, kai buvau apie 4 metų pradėjau mokytis skraidyti - pakėliau savo kojas nuo žemės ir kybojau ore, tai įvyko kieme prie mano namų saulėtą vasaros dieną. Nuo tada skraidau sapnuose nuolat, atstumai vis didėjo tai aukščiau į debesis, tai tolyn pievų ir laukų horizontu, galima sakyti, skraidymas sapnuose tapo toks pat natūralus kaip vaikščiojimas prabudus. Šiais metais sapnavau kaip pasiryžau ant savo pečių nuskraidinti du pasiklydusius žmones, ryte prabudau su skaudančia nugara... 

Domėtis sapnais netiesiogiai paskatino mama. Ji dažnai ryte pasidalindavo sapnuotais įvykiais, ypač jeigu sapnavo mirusiuosius arba ką nors susijusio su bloga nuojauta. Mūsų namuose vaikystėje net buvo sapnininkas - knyga aiškinanti sapnų simbolių reikšmes, tačiau jam susidėvėjus, matyt, buvo vartomas itin dažnai, naujas taip ir neatsirado. Mano mama, galbūt pasirėmusi rašytiniais šaltiniai, o gal savo nuojauta, pati susidėliojo sapnų reikšmes, pvz.: kasti bulves jai reiškia būsimas laidotuves. Manau, tradicinėse, vyresnės kartos lietuvių šeimose, išgirsti senelės, mamos sapnus - gana įprastas reiškinys. Tačiau moderniuose, jaunatviškose - itin retas. Turbūt bulvių kasimą mažai kas ir sapnuoja, nebent po praleistos vasaros Olandijos laukuose. O štai skraidymą, kurį sapnuoju, teko nugirsti, savo sapnuose pastebi ne vienas jaunuolis.

Rašytoja pateikia pavyzdžių apie tikėjimą, kad sapnai turi galimybę nurodyti į galimus ateities įvykius, bet knyga mus veda dar plačiau. Pasitelkiant mokslinius šaltinius, atskleidžiama, kad sapnų potencialas yra itin platus. Jie gali būti taikomi kaip inspiracijos šaltinis kūrybai, kai susapnuotos fantazmagorijos tampa originaliais meno kūriniais arba kaip problemų sprendimo metodas tiek moksle, tiek asmeniame gyvenime, kai nuėjus miegoti su dilema, prabundama atradus sprendimą sapne. 

Jeigu norite išbandyti šį būdą turite tiesiog stengtis prieš miegą negalvoti apie problemą, žmogų arba įvykį, o naktį jį turėtumėtė vienaip ar kitaip būtinai susapnuoti (kaip teigia knygoje minimi mokslininkai - lengviausias būdas nusiųsti žinutę į pasąmonę - itin stengtis kažką pamiršti.) Aišku gali iškilti kita problema - kaip suvokti ką sapnas nori pasakyti? Skaitant knygą, susidaro įspūdis, kad gali praversti intuicija, draugai, turintys interpretacinių gabumų arba atsiželgimas į išgyventas emocijas.

Didžiausias dėmesys knygoje teikiamas sapnų reikšmei psichologijoje. Sapnai atskleidžiami kaip įrankis stebėti gijimo procesą, ligos eigą, kaip būdas suvokti traumas arba vidinius procesus. Rašoma, kad sapnai, ypač košmarai po tramatizuojančio įvykio dažnai atkartoja išgyventą patirtį, žmogus įvykį susapnuoja itin panašiai, bet po truputį emocijos silpnėja, susimaišo su kasdieniais naujais išgyvenimais. Rašytoja teigia, kad sapnai padeda pažvelgti į traumą iš tolimesnės perspektyvos. Jie primena, kad kažkas panašaus jau buvo išgyventa ir padeda šią naują patirti integruoti į bendrą suvokimą. ("You can assimilate this into framework you already have".) Smegenys priima, apdoroja šį išgyvenimą ir integruoja kaip suvokimą, kad "nėra jau taip blogai, ir tai galima išgyventi".

Galbūt todėl sapnai buvo vertingi sovietinį laikotarpį išgyvenusioms moterims. Šis laikotarpis ypač motinoms buvo sunkus, dėl dažno vyrų alkoholizmo, galimybės būti paimtiems į karo tarnybą. Moterys turėjo rūpintis visos šeimos gerove, nors ateities perspektyva buvo itin miglota, temdoma politinio melo ir ekonominio nestabilumo.


Taip pat sapnai gali paruošti artėjantiems nemaloniems išgyvenimams. 8 deš. mokslininkas L. Breger nusprendė tyrinėti pacientų laukiančių svarbios operacijos sapnus. Netgi tie ligoniai, kurie teigė, kad nebijo dažnai sapnavo intensyviau. Vienas konkretus paciento sapnas apie valomus užsikimšusius vamzdžius nurodė į būsimą kraujagyslių operaciją. Rašytoja apibendrina, kad sapnai turi funkciją dirbti kaip mūsų išgyvenimo saugikliai. Prieš operaciją sunku priimti suvokimą, kad tave pjaustys ir mėsinės, galbūt net įvyks komplikacijos ir grės mirtis, bet sapnai perkuria šią žinią ir pateikia kiek tinkamiau - kaip techninį procesą, kuris nebeatrodo toks grėsmingas.

Man teko sapnuose paleisti kiek malonesnius išgyvenimus - po liudno išsiskyrimo su draugais, vis juos sapnuodavau. Galiausiai po keletos intensyvių sapnų, kai kartu juokiamės, šokame, linksmai leidžiame laiką, mano ilgesys nuslopo. Galbūt įtraukė ir kasdienybė, bet ryškūs sapnai paleisti jausmus taip pat padėjo.



Rašytoja primena, kad į sapnus dažniausiai atsigręžiama ieškant atsakymų arba paramos esant krizinėms situacijoms. Pasakojama, kad Aušvico kaliniai rytais pasakodavo ir interpretuodavo vienas kito sapnus ir netgi ieškodavo reikšmių galinčių nulemti ateitį, per dieną gaudami tik porą puodelių sriubos, išgyvendavo sapnuodami "tortus, cigaretes ir puikią šiltą vonią". Vienas mokslininkas sklaidydamas archyvus aptiko, kad dažniausiaias kalinių naktinis motyvas  - pagalbos, paramos sapnai. Vienas iš jų susapnavo angelą, kuris tarė, kad viskas bus gerai. Kalinys teigė, kad tik šis sapnas padėjo jam išgyventi.


 A. Robb cituoja Aušvicą išgyvenusį kalinį: " šiais laikais, mes matome sapnų interpretaciją kaip vaikiškumą arba net kvailystę, nors tuo metu tai buvo tiesiog gyvybiškai svarbu".

Knygoje rašoma, kad šiais laikais sapnai ir miegas yra neteisingai nureikšminti. Juk dažniausiai, ne tik, kad nepasidaliname tuo ką sapnavome, bet retai išvis ką nors prisimename. Galbūt jau šimtai angelų bandė mums perduoti žinią, o mes to tiesiog nepamename!

 Rašytoja pataria, kad pirmiausia, suvokdami, kad sapnai yra svarbi mūsų gyvenimo dalis, turėtume praktikuoti juos atsiminti. Ji duoda ne vieną patarimą - nuo sapnų dienoraščio pildymo iki pastangų prabudus nejudėti, stengtis keltis lėtai ir pirmąsias mintis užleisti sapnų atminčiai. Būtent šie patarimai padėjo man siekti atgaminti kiekvienos nakties vaizdinius. Likau kiek suglumusi, kai vieną dieną užplūdo tiek daug ryškių prisiminimų, kad nebegalėjau atskirti ar tai patyriau iš tikrųjų ar susapnavau.

Knygoje gausu išsamios informacijos apie sapnus, nuo REM ciklo paiškinimo iki sapnų reikšmės civilizacijos istorijoje. Pristatomi garsiausi šiuolaikiniai sapnų tyrėjai, mokslininkai kaip Robert Stickgold, Stephen LaBerge. Taip pat visas skyrius paskiriamas sąmoningo sapnavimo temai.

Stephen LaBerge pasakoja apie sąmoningą sapnavimą:
 https://www.scienceandnonduality.com/video/lucid-dreaming-techniques-stephen-laberge

Alice Robb knygą "Why we dream"rekomenduoju visiems norinties praplėsti savo žinias apie sąmonę ir žmogaus galimybes. Knyga lengvai, greitai susikaito ir palieka nuostabos ir susižavėjimo įspūdį.